Muzikos istorijos pamokos po atviru dangumi

Vilniaus jau kuris laikas yra tapęs klase be sienų, nes miesto mokyklos dalyvauja projekte „Vilnius yra mokykla“. 

Ir Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos mokytojai savo pamokas „perkelė“ į parkus, skverus ir istorines erdves – ten, kur mokiniai kasdien vaikšto, žaidžia ir kitaip leidžia laiką.

Muzikos istorijos mokytojas Erik Podolski drauge su 6–8 klasių mokiniais išėjo iš mokyklos pastato – pamoka persikėlė į Bernardinų sodą. Mokytojo tikslas buvo paprastas, kartu ambicingas: padėti mokiniams išgirsti, kad muzika slypi ne tik natose, bet ir pačiame mieste. Pamokos tema – „Išgirsk Bernardinų sodą“. Per 90 minučių mokiniai turėjo sukurti garsinį piešinį ir pasakojimą remdamiesi tuo, ką matė ir girdėjo vaikščiodami po sodą. Pamokos pradžioje mokytojas mokinius trumpai supažindino su sodo istorija. Antroje pamokos dalyje prasidėjo kūryba. Dirbdami poromis ar nedidelėmis grupelėmis, mokiniai kūrė garsines kompozicijas-pasakojimus. Tokia pamoka ne tik praplėtė jų žinias apie Bernardinų sodą, bet ir padėjo pamatyti, kad muzika gyvena ne tik klasėje ar scenoje – ji slypi kasdienėje aplinkoje, jei tik gebi įsiklausyti.

Solfedžio ir muzikos istorijos mokytoja metodininkė Jolanta Abramauskienė pasirinko kitą kelią. Ji su 6–7 klasių mokiniais leidosi į integruotą dviejų pamokų ciklą, jungiantį muziką, dailę ir gamtą. Bendras tikslas – padėti mokiniams pažinti M. K. Čiurlionio kūrybos pasaulį ir atrasti, kaip muzika, spalva ir gamta susilieja į vieną meninę visumą. Pirmojoje pamokoje „Čiurlionio garsų spalvos“ po trumpo mokytojos pasakojimo apie M. K. Čiurlionį mokiniai žiūrėjo jo tapybos darbus, klausėsi simfoninės poemos „Jūra“ ir „Miške“. Kūrybinėje dalyje jie piešė tai, ką girdi. Pamokos pabaigoje surengta improvizuota paroda. Mokiniai pristatė savo piešinius ir bandė žodžiais įvardyti, kokį kūrinį vaizdavo. Antroji pamoka persikėlė į Pasakų parką. Čia tikslas buvo pajusti simfoninės poemos „Miške“ dvasią tiesiog gamtoje ir sukurti bendrą erdvinį kūrinį iš gamtos medžiagų. Dirbdami grupėmis, mokiniai rinko lapus, šakeles, akmenukus, kankorėžius ir iš jų kūrė bendrą žemės paveikslą. Norintieji galėjo „pagroti“ savo kūrinį: sukelti ritmingą šlamesį, barbenimą, žingsnių garsus. Pabaigoje buvo nufotografuotas bendras kūrinys – „Čiurlionio miško pasaka“.

Mokytojų E. Podolski ir J. Abramauskienės pamokos rodo, kad miestas gali tapti garsų, spalvų ir istorijų vadovėliu. Net vienas išėjimas iš klasės gali padovanoti mokiniams patirtį, kurią prisimins daug ilgiau nei įprastą pamoką klasės suole. Vilnius iš tiesų tampa mokykla tada, kai mokytojai drįsta atverti duris ir žengti su mokiniais į miestą, o miestas atveria savo istorijas, garsus ir paslaptis.